BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Smėlio pilies generolas, arba „Sveika, neregyste!”

2006-10-03 | Life is miracle

 Tie, kas mėgaujasi Beigbėderio pezalais ar Brauno skiedalais toliau gali neskaityti. Negundau ir tų, kurios alpėja nuo vimdančiai saldžių Coelho ar pigių „Madame“ serijos tipo romanų. Dvasios, mintančios trečiarūše literatūra, mūsų nedomina, nes dabar mes lenkiame galvą prieš didįjį XX amžiaus literatūros generolą – Jorge Luisą Borgesą.


 


Pagaliau ir mes turime išsamią savo kalba išleistą genialaus mąstytojo ir pasakojimo virtuozo apsakymų rinktinę. „Fikcijos“ buvo, jomis ir liko, o „Smėlio knyga“ – tai puiki proga dar geriau pažinti žmogų, mačiusį daugiau nei paprastas mirtingasis. Paradoksalu, bet šio itin produktyvaus Argentinoje gyvenęs prozininko, poeto, eseisto ir vertėjo likimas panašus į Beethoveno. Rašytojas savo gyvenimo pabaigoje apako. 1975-aisiais imant interviu Karakaso Televizijoje, kažkas netaktiškai uždavė klausimą apie jo aklumą, tačiau Borgesas nesutriko: „Po to kai per savo gyvenimą skaitydamas dieną ir naktį suskaičiau 12 tūkstančių knygų, tegaliu išdidžiai pasakyti: „Sveika, neregyste!“


 


Nuo Kristaus iki pat praėjusio amžiaus Žodis neturėjo tokio talentingo jį apdirbančio meistro, koks buvo Borgesas. Kabalistų ir gnositkų simbolius, fantastikos ir sapnų pasaulio elementus, mistines patirtis ir įžvalgas Borgesas dėlioja į magišką mozaiką, stulbinančią savo dydžiu. Jo apsakymuose, pavyzdžiui, yra rūsys, iš kurio išeina visos pasaulio tiesės, laksto mėlynas tigras, veikia žmonės, valgantys gyvates ir nekalbantys žmonių kalba, o makrokosmosas ir mikrokosmosas susilieja į gumuliuką ir nusėsta mažutėje Babilono bibliotekos kertelėje. Borgesui nieko nekainuoja paklaidinti skaitytoją sąmonės labirinte ar pastatyti jį tarp dviejų veidrodžių, taigi ir skaitant neapleidžia nuojauta, jog žvelgi į begalybę.


 


Štai „Evangelijoje pagal Morkų“ jaunuolis patenka į susvetimėjusių, beveik su niekuo nebendraujančių žmonių šeimą, kuriems vakarais ima skaityti ištraukas iš Šventojo Rašto ir taip tarsi užsiprogramuoja sau mirtį ant kryžiaus. Kitame apsakyme alchemikas Paracelsas nieko, regis, rimto nepasakydamas diskutuoja su mokiniu apie gyvenimo prasmę, o po to vienut vienutėliu žodžiu iš pelenų prikelia sudegusią rožę. Dar kitame – Homeras išgeria vandens iš nemirtingumo upės ir ima klaidžioti po pasaulį pasakodamas būtas ir nebūtas istorijas…  


 


Savo apsakymuose Borgesas remiasi autobiografinėmis detalėmis, pramanytomis knygomis, išgalvotais rankraščiai, „realiu laiku“ kuria niekados negirdėtų autorių biografijas, dovanodamas skaitytojui malonumą spręsti puikiai suregztą literatūrinį rebusą. Jo raštuose mirgėte marga vietovardžiais, išnašomis, komentarais ir aliuzijomis, tačiau tai anaiptol neapkrauna teksto, nes Borgesas rašo skaidriu it krištolas, blaiviu ir skambiu stiliumi.


 


Kažkada Borgesas yra pasakęs, jog „rašytojas po savęs palieka ne tik tai, ką parašęs, bet ir savo įvaizdį. Juo papildomas parašytas žodis“. Savo kūrybą jis kilstelėjo iki mistinio lygmens ir metė iššūkį šiuolaikinei popkultūros klišėmis išmarginai mūsų kasdienybei. Įdomumo dėlei pastebėsiu, kad yra pasaulyje šiuo metu daug žmonių, tikinčių tuo, jog Borgeso, kaipo tokio, niekada iš tikrųjų ir nebuvo… Esą tai tėra slapyvardis, jo draugo Bioy Casareso išgalvotas pseudonimas ar netgi rašytojų, pasivadinusių vienu vardu, grupė. Kitaip: „Kodėl gi Borgesas tada negavo Nobelio premijos?“


 


Negavo, bet net, praėjus dvidešimčiai metų nuo mirties, Borgesas vis dar yra garbstomas visų intelektualų, filosofų, matematikų, filologų ir semiologų. Žinomas iki begalybės. Visame pasaulyje. Kaip koks Malūkas Lietuvoje. Nors, tiesą, pasakius, lyginti Borgesą su šiuo rašeiva būtų tas pats, kaip gretinti didįjį „mūsų kaimo“ absurdą – Andrių Rimiškį – su, tarkim, Stingu.


 


Tad jei knygų lentyna tokia maža, jog niekas į ją nebetelpa, meskit lauk visokius malūkus, vaitkevičiūtes, kalėdas – parenkite vietą metro Borgeso apsilankymui. Juk jo vieta – šalia namų Biblijos, Šekspyro „Hamleto“, „Kareivio Šveiko nuotykių“ ir Baudžiamojo kodekso. Tik iš savo patirties rekomenduočiau „nesuvalgyti“ visos „Smėlio knygos“ per vieną vakarą. Verčiau kas vakarą atsiversti po vieną apsakymą, kad galėtum gurmaniškai pasimėgauti aukščiausios prabos literatūra. Didžiausiam savo malonumui. 


 


Beje, su Lietuva Jorge Luisas Borgesas yra susijęs ir ypatingu santykiu. Viename iš savo apsakyme jis rašo apie paslaptingą tekstą, parašytą neįprastu mišiniu: „samojedų-lietuvių dialektu, paimtu iš gaurani su klasikinės arabų kalbos moduliacijom“. Sutapimas ar ne, bet su pasauliu donas Jorge atsisveikino birželio 14-ąją, kitą mums, lietuviams, labai svarbią datą. Todėl, pamatęs vėliavas su juodais kaspinais, žinosiu, jog šią dieną literatūros pasaulis taip pat gedi. Didžiojo Borgeso.


 


tiems, kas nori paskaityti geros literatūros - rekomenduoju.


 


 

Rodyk draugams