BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Tavo tėtis - fašistas

2008-09-26 | Kita

Sirgdamas ir tūnodamas namie prisimenu paauglystę.
Ne itin garsi, tačiau tais laikais įdomi rusų roko grupė “Televizor”.
Ir jų daina: “Tvoj papa - fašist”, 1987-ieji.

ĮŠiandien gi - smagi antipropaganda Putinui.

Kai pamąstai, gerai tautai, kuri turi maištingos dvasios dainų,
galinčių įkvėpti didesniems darbams, o ne vien tik
 ”Aš mylių daug berniukų, lochelių ir gėjukų…”

Beje, ar ką nors įkvepia Alano Chošnau “Myžnis ant sniego”?
Ar Radži “Ką tampyt”?

Rodyk draugams


Yes, we’re going to hell

2008-09-17 | Kita

Tokios mintys po vakarykščio “Tiger lillies” koncerto Rusų dramos teatre.
“Visi mes nueisime į pragarą. Anksčiau ar vėliau - į pragarą”, - kastrato
falcetu dainuoja charizmatiškasis Martynas Jacques'as.

Visa publika juokiasi, jai smagu, kai spjaudoma ir taškomasi nešvankybėmis,
tiesiai ant scenos rodomi papai, o būgnininkas, sėdintis ant klozeto,
iš jo išsitraukia šviežią šūdą ir čia pat su pasimėgavimu valgo.

Septynios mirtinos nuodėmės. Ar kas nors iš mūsų jas dar prisimename?
Ogi godumas, puikybė, apsirijimas, pavydas, kerštas, gašlumas ir tingumas.
Smagumėlis :)

O kaip visa tai atrodo gyvai, galima pamatyti čia:

Mūsų gi gražioji publika juokiasi, ploja rankomis, nors juoktis atrodo ir nėra iš ko.
“Visų mūsų laukia tas pats galas, taip, visų mūsų galas tas pats”, - traukia Martynas.
- Visų galas vienodas, visi būsime pliki, perdžiūvę ir spuoguoti, išbyrėjusiais dantimis,
ligoniai, nepaeinantys šlubiai, besivoliojantys purviname patale, šiksime po savimi,
kankinsimės nuo senatvinio marazmo, išsiplėtusių venų, skrandžio, šlapimo pūslės,
inkstų ir plaučių vėžio, tapsime našta savo artimiesiems, net jie paslapčia melsis, kad mirtume…

Taip, ir po viso to dar pateksime į pragarą.

“Tai kurių galų Jūs, po velnių, juokiatės?” - nesuvokia muzikantas.
Matyt, toks tas mūsų apsauginis refleksas.

Rodyk draugams


Laiškas artistui

2008-09-14 | Kita


(Šį tekstą man įbruko vienas pažįstamas,
paprašęs ištaisyti gramatines klaidas ir kokiu nors būdu perduoti adresatui.
Tai  tik dar vienas  būdas. – T.S.)


Gerb. art…

Ai, gal ne. Gal ne
taip. Pradėsiu aš geriau, nuo to, kad, kiek tik save prisimenu, visą laiką be
galo mėgau kiną. Nežinau, ar jis taip pat mėgo mane – niekada neteko tuo
įsitikinti. Tad bandyčiau dabar.

Pradėti
galėčiau nuo abstrakčių paskaičiavimų, kiek gi kartų aš galėjau matyti savo
mylimo režisieriaus kino filmus, pavyzdžiui, nuo tada, kai prisimenu save
mąstantį – iki šios minutėlės. Ir tų skaičių anaiptol nesiruošiu traukti iš
tuščios galvos. Įrodymui pateikčiau skelbimus laikraščiuose, kino teatrų afišų
nuotraukas, darytas mėgėjišku fotoaparatu, skirtingas TV programas, kuriose
laikas ar kino pavadinimas būtų pabrauktas storu raudonu flomasteriu, tik
nežinau, ar tai būtina. Juk minties kibirkštis, kilusi žvelgiant į vieną kino
filmą, privertė mane tik parašyti savo nuomonę, o ne iškvost lyriškumo paslaptis.

Jei
prisimenu tiksliai, “Soliarį” (1972) paskutinį kartą mačiau ne išsekusiame kino
teatre, o televizoriaus ekrane, bendrabučio, kuriame gyvenau, kambarėlyje. Dygų
rudens vakarą pasikviečiau savo vienintelę į svečius, tardamasis kartu
peržiūrėti šią nuostabią Andrejaus Tarkovskio viziją. Kai kurie snobiškumo
dūmais kvėpuojantys mano draugai jau seniai dėstė, kad “norint suprast, ar
mergina yra šio bei to verta, reikia parodyti jai bent vieną iš septynių
didžiojo kūrėjo kino šedevrų”. Taigi taip aš ir pasielgiau, savo damą prieš tai
pamaloninęs dėmesio krisleliu, sušokusiais koldūnais, grietinėlės padažu, vyno
pusbuteliu ir kvapnute rože. Papildomai išpurenau lovą, išgremžiau grindų
tarpulenčius, paslėpiau įskeltą elektros lemputę ir nupirkau mėlyną žvakę.

Buvo
lygiai pusė aštuonių, kai mudu kuisdamiesi prisiruošėme pagaliau pažvelgti į
švytintį ekraną, kuriame turėjo atgyti tolima planeta. Užburti didingų vaizdų
mudu dviese - mano mergina ir aš - gromuliavom ir virškinom sušokusius
koldūnus, gerdami gurkšnį po gurkšnio skystą vyną, taip susidomėję, jog net
užmiršdavome pasibučiuoti. 

Deja,
reikia pastebėti, dėmesys buvo viepusis: mano vienintelė neišlaikė egzamino:
vyno, minkštutėlių patalų ir kvapnutės rožės. Kelvinas, kurį vaidino
mūsų lietuviškasis Mastrojanis, dar nė nebuvo įsėdęs į kosminį laivą, nutaikytą į
mistinį Soliarį, kai maniškė, remdamasi kažkokio kito kino scenarijumi,
saldžiai užparpė. O aš ir toliau sau smaksojau į teliką, kartais
paglostydamas šiltą galvytę, o kartais ir piktokai pešteldamas.

Bene
didžiausias išbandymas mano protui kilo nuo vaizdų, kur Donatas Banionis,
svajodamas apie savo žmoną, rieda tamsiu greitkeliu į raketų paleidimo
aikštelę. Ten tarp tunelių, automobilio prožektoriams skaidant tamsą, netikėtai
išvydau didelius kelio ženklus, išpaišytas iki šiol man dar neregėtais japonų
ar kinų hieroglifais.

Akimirksniu
griebiau nuotolinio valdymo pultelį ir, pamaigęs klavišus, susistabdžiau
minėtąjį kadrą. Nukabinau nuo miegančios mylimosios madingus akinukus,
pasičiupau padidinamąjį stiklą ir kurį laiką atidžiai tyrinėjau tuos užrašus.
Kartą, kitą kumštelėjau savo merginą, (“Ė, pažvelk…), rodžiau jai rodžiau,
tačiau ji savo užmiegotomis akutėmis jokios kino-japoniškos keverzonės taip ir
neišvydo. Susinervinusi pasakė, kad koldūnai sušokę, vynas prarūgęs, išvadino
mane kvailiu, pasiėmė rožę ir išėjo. Na, o man, ponas Donatai, beliko sėsti ir
parašyti jums šį laišką.

Tad
dabar ir norėčiau paklaust, ką, jūsų nuomone, turėjo galvoje Andrejus
Tarkovskis,  kai taip keistai įpynė
rytiečių hieroglifus į rusišką, pagal lenkų rašytojo scenarijų pastatytą, kino
filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko lietuvis? Sekdamas rašytojo Viktoro
Pelevino
herojų patirtimi, esu linkęs manyti, kad tai galėjo būti kokių nors
kinų arba japonų reklamos arba dabar ypač madingų Public Relations
agentūrų atliktas teroro aktas, diskriminuojantis meninę kino kalbą ir kultūrą.
Būtų išties neblogai paprašyt KAJKMA (Kinų ARBA Japonų Kino Meno Akademijos)
satisfakcijos. Kiek, jūsų manymu, Donatai Juozovičiau, tais gūdžiais
1972-aisias galėjo kainuoti kiniško ar japoniško muilo, dantų pastos ar
higieninių paketų reklama, pasirodžiusi vienoje garsiausių Sovietinio pasaulio
kino alegorijoje? Kaip spėjate, ar  buvo
įmanoma šiuo verslu verstis? Man, kaip reklamos srities atstovui, pastarasis
atsakymas būtų ypač aktualus.

Reikia
gi pagaliau išsiaiškint, pagaliau atėjo metas išgriauti šią kinų sieną,
skiriančią Aziją nuo Europos kino. Reikšdamas nuoširdžią pagarbą, kartu su
laišku siunčiu ir vaizdajuostę, užrašykit ant jos dėklo autografą ir
paaiškinimą, kas gi dėjosi anais laikais Sovietų Sąjungoje. Pridedu adresą ir
ženkliuką, kad sutaupytumėte pašto išlaidoms.

Ir
dar toks mažytis dalykiukas: kai jūs kine nusišypsot ir prisimerkiat, ponas
Donatai, jūsų akys susiaurėja ir pasidaro kaip tikro japono ar kino.

 

Pagarbiai,


Andrius
Štikas, projektų vadovas, reklamos agentūra “D.B.
ir partneriai”

 

P.S.
Beje, jūs turbūt supratote, kad su ta mergina, gerbiamas artiste, aš jau
išsiskyriau.


2001 m. lapkritis, Palanga

Rodyk draugams


Šachido diržas

2008-09-01 | Kita

Kadangi geras draugas Antanas iš LM suteikė man progą pažvelgti
į ligi šiol menkai mums pažįstamą islamo pasaulį, šis įrašas su tuo ir susijęs.

O kalba eina apie pirmąjį į lietuvių kalbą išverstą šv. Koraną, kurio tvirtą stotą,
mielą maketą ir optimistiškai nuteikiančią mėlyną spalvą padėjau į savo knygų lentyną.

Sudėtinga knyga, iš vienos pusės - poezijos kūrinys, iš kitos - teisininės-religinės dogmos.
Kiti, dar nepažįstami vardai - Adamas, Jusufas, Ibrahimas ir t.t.
Ir visai kitos interpretacijos - kitaip suvokiamas Ysa (Jėzus), kitaip - Marija (Miriam),
kitaip aiškinamos tos pačios senosios tiesos, nors iš esmės nuo krikščioniškųjų
jos nelabai kuo ir skiriasi…

Ką gi - metas gimti pirmiesiems komentarams. Lauksime.
Tiems, kas laukia kartu - gerbiamo tyrinėtojo Egdūno Račiaus straipsnių serija:

Dar daugiau, tie, kas netiki Sigitos Gedos gebėjimais versti Koraną,
tegul pasimoko patys arabiškai - nėra ko slėpti, kalba sunki, bet vaizdinga.



Na, ir kaip? Ar patiko? Ar pajutote žodžio jėgą?
O dabar pagalvokite tradiciniu stereotipiniu žvilgsniu:
kas būtų, jei kas nors iš pašalies paklaustų Jūsų, mielasis, ką gi čia darote???
Rengiantės naujai 9/11? Klausotės islamistų propagandos?
Bandote prisijungti prie teroristų organizacijos?

Faktas. Tad užsijuoskite savo šachido diržą, sėskite į taksi automobilį
ir rėžkitės
, prašau, į pirmąjį pakeliui pasitaikiusį viešbutį…

Juokauju, žinoma.
Bet tegul šis humoras padeda mums išsivaduoti iš stereotipų belangės.

 

Rodyk draugams