Pasidaviau įkalbinėjimams, taigi turėjau gerą malonumą praleisti
kelias valandas tarp: “Ei, Nasta! Daška! Nataša! Kristinka!”, šokančių
polineziečių, kiniškai tatuiruotų kaimiečių ir isteriško vaikų erzelio, kas mano
įgimtą mizantropiją taip įgūžė į kampą, kad atsigavo ji tik susivertus du alaus.

Visa tai gražu, bet smagiai sau išgėrinėti galiu ir kurioje nors kitoje vietoje.
Sėdėti pirtyje, kurioje šiluma yra vos +35, kadangi durys atsidarinėja
dažniau nei akies mirksnis, nėra didžioji mano svajonė. Jacuzzi, pribezdėta taip, kad
net burbuliuoja, prie atrakcionų eilė - nelyg prie krikšto.
O normalaus baseino, kuriame galėtum paplaukioti, nesibaimindamas, kad koks
bamblys nepalys iš po kojų, taip ir nėra. Tokia ta realybė.

Vienu žodžiu, neišbuvau tų 4 valandų, kurias mane įpareigojo bilietas.
“Ačiū, apsieisiu”, - sumečiau išeidamas ir regėdamas minią žmonių,
kuriems, pavėlavusiems į “pradžių pradžią”, teko kaboti eilėje vidutiniškai 3 valandas.
Stovėdamas prie durų ir rūkydamas, norėjau sakyti vis ateinantiems:
“Ei, žmonės, klausykit, neverta…”, bet kažkodėl tylėjau. Vaikams pažadėta:)

Paradoksau: atsivertęs šio sekmadienio postilę matau: “Krikštas Jordane“.
Jėzus įsimaišo į pilką nusidėjelių, laukiančių ant upės krantų, minią ir ten
sutinka Joną Krikštytoją, kuris jam sako: “Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas,
o tu ateini pas mane!” Žmogaus sūnus atsako:
“Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui”.

Apreiškimas? Ne. Tiesiog sutapimas. Jei kiekvienai smulkmenai, atsitinkančiai
gyvenime, žmogus skirtum visą savo dėmesį, nebeliktų laiko domėtis
didesniais dalykais. Tiesa nepažini protu, tik širdimi. Tiksliau - širdies švarumu.